Иду я, значит, домой, через озеро. Под ногами смотрю, никого не-трогаю, тока как прыгнет на меня собака! Чорная! Из ниоткуда! И это - не сон.
Viskas taip ir buvo. Kažkoks dėdulė tolumoje šaukė lyg tais "Stok!", o gal "Nejudėk!"? O aš ką? Šunį paglosčiau ir toliau sau nuėjau. Apipėdavo jis mane kaip reikiant. Gerai, kad sniegas naujas, švarus,gal ir
(
Read more... )